Gyvenimas be nuodėmių

Nuodėmės vertas desertas. Saldi nuodėmė. Pyragaičiai verti nuodėmės. Cukinijų apkepas be nuodėmės. Saldumynai be nuodėmės. Desertas “be kaltės jausmo”. Kas darosi? Kodėl maistas negali būti tik maistas? Kodėl angliavandeniai nebėra angliavandeniai? Kada jie tapo “nuodėmėmis” ir “kaltės jausmais” ir ką tai reiškia mums, paprastiems “nusidėjėliams”? Mano nuomone, tai, kad mes nustojome į maistą žiūrėti kaip į elementarų energijos ir maistinių medžiagų šaltinį ir pradėjome jį skirstyti į “nuodėmingą” ir “nekaltą” suteikia mums tik dar daugiau streso, kurio ir taip pakanka. Juk valgymas yra natūralių fiziologinių poreikų patenkinimas, toks pat kaip kvėpavimas. Ką gero duoda kaltės jausmas persivalgius? Nieko, tik dar didesnį nusivylimą savimi ir savo “valia”. Ką gero duoda nuolatinis didžiavimasis tuo, kad atsilaikei “pagundai”? Geriausiu atveju - nieko, blogiausiu - gali išsivystyti neurozės ir iškreiptas savo vertės suvokimas, kai ji imama matuoti nesuvalgytais pyragaičiais.

Šiandien sekmadienis. Todėl siūlau simboliškai atleisti sau visas nuodėmes ir nuo dabar į maistą žiurėti kaip į baltymus, angliavandenius ir riebalus; kaip į mums būtinus vitaminus ir mineralus; kaip į energijos šaltinį ir degalus mūsų varikliams; kaip į malonius pasisėdėjimus su draugais, kur nėra raginimų valgyti be saiko, bet ir nėra baimės "nusidėti". Atsisakykime produktų su sunkiai ištariamais ingredientais ir E raidėmis ant pakuočių ne todėl, kad negalima, o todėl, kad nenoriu. Todėl, kad noriu to, kas man geriausia ir ne mažiau. Ir galų gale, taikykime 80/20 taisyklę, kai 80% laiko valgau ir gyvenu kiek įmanoma sveikiau, bet nesuku sau galvos dėl likusių 20%, kurie “atsitinka”. Ir niekada tų 20% nevadinkime nuodėme.