Pusryčiai vakarienei

Prieš keletą dienų pagalvojau, kad pusryčių tema priklauso tai pačiai kategorijai kaip politika, religija ir pinigai - temos kurių geriau neliesti, jei nenori įsivelti į konfliktą. Štai aš buvau “apkaltinta” nesveikumu, kai, paklausta, prisipažinau, kad pusryčiams labiausiai mėgstu valgyti kiaušinius. Mano “oponentas” nuoširdžiai ir gal šiek tiek per kategoriškai bandė mane įtikinti, kad pusryčiams REIKIA valgyti košę. Na reikia tai reikia, bet aš negaliu. Konkrečiau - mūsų nuomonės išsiskyrė dėl avižų košės. Jos pusryčiams aš tiesiog negaliu valgyti - jaučiuosi mieguista ir vėl alkana kaip žvėris nepraėjus nė pusvalandžiui. Ir tikrai žinau, kad aš tokia ne viena.

Apie avižų naudą rašoma ir kalbama daug: 🌾Jos turi mažą glikeminį indeksą ir mažą glikeminį krūvį, jei valgomos natūralios (ne greito paruošimo su pridėtiniu cukrumi ir kvapiosiomis medžiagomis). Kuo stambesni dribsniai tuo mažesnis GI (dar geriau - kruopos). 🌾Avižos padeda mažinti blogąjį t.y. mažo tankio cholesterolį. 🌾Jos turi daugiau netirpios ląstelienos nei bet kurie kiti grūdai, o tai reiškia, kad yra lėtai virškinamos ir ilgiau suteikia sotumo jausmą.

Teoriškai viskas puiku. Bet praktikoje, asmeniškai man, jos tikrai nesuteikia iki pietų išliekančio sotumo. Bandymų, eksperimentų ir genetinio testo pagalba išsiaiškinau, kad esu jautri angliavandeniams, ir geriausiai man tinka pusryčiai turintys daug proteino ir gerųjų riebalų (pvz. kiaušiniai su avokadu ir daržovėmis) ir mažai angliavandenių.

Tačiau, avižų sukeltą mieguistumą aš išmokau panaudoti savo naudai - retkarčiais avižinę košę su cinamonu valgau vakarienei, ypač po psichologiškai įtemptos dienos, kai norisi kažko skanaus, šildančio ir raminančio. Ir pasirodo ne be reikalo: avižose esantys alkaloidai, veikia kaip natūralūs raminamieji, ir gali padėti jaučiant nerimą, kankinant nemigai, patiriant stresą, nesukeldami jokio šalutinio poveikio. Po tokios vakarienės nebekyla noras užkandžiauti, o tai gali padėti žmonėms, linkusiems persivalgyti vakare tam, kad sumažintų per dieną susikaupusią įtampą.

Beje, mano sūnėnas net prabėgus keleriems metams vis dar prisimena, kaip kažkada vakarienei valgėm avižinę košę - kartais tiek nedaug reikia, kad nustebintum ir pradžiugintum vaikus.

Išvados: ✏️kategoriškumui prie stalo ne vieta. ✏️kartais verta apversti viską aukštyn kojom. ✏️visi mes skirtingi ir tai yra gerai.

Jaukaus vakaro ir ramaus miego.