Kodėl vėlavo granola, arba neprarask balanso, nes nugriūsi.

Žinote situaciją, kai pusę metų sunkiai ir intensyviai dirbę, bėgę, lėkę, darę kūlversčius išvykstate išsvajotų atostogų, ir dar lėktuve pajuntate ant lūpos pulsuojančią pūslėlinę, arba jau pirmąjį vakarą sukyla temperatūra?

Praeitą savaitę paskaitos apie vėžio prevenciją ŠVSB ir per pusryčius Valerijono arbatinėje pasakojau apie simpatinę (kovok arba bėk) ir parasimpatinę (ilsėkis ir virškink) nervų sistemas. Kalbėjau, kad kai mes esame paveikti streso, gyvename nuolatinio bėgimo ritmu arba jaučiamės įstrigę (jausmuose, santykiuose, darbe t.t.), simpatinė nervų sistema dominuoja, o parasimpatinė, atsakinga už atspalaidavimą, virškinimą, imunitetą - būna slopinama. O juk visiems aišku, kad žmogus yra gamtos dalis, o gamtoje svarbiausias yra jo didenybė BALANSAS. Kai prarandame balansą - nugriūvame ant šono.

Įdomiausia yra tai, kad stresas visiems reiškia skirtingus dalykus - susidurdami su vienodais įššūkiais mes į juos reaguojame skirtingai - tai, kas vienam atrodo tik juokų žaidimas, kitam gali sukelti didžiulį stresą, ir atvirkščiai - kitoje situacijoje “jautruolis” išliks visiškai ramus, o tas kuris prieš tai net nemirktelėjo, dabar supanikuos.

Kadangi stresinių situacijų dažnai nei išvengti nei pakeisti negalime, belieka išmokti valdyti tai, kaip į jas reaguojame. Paveikti streso galime keiktis ir šaukti, bet galime įkvėpti, iškvėpti ir išsakyti ką manome ir ką jaučiame. Galime susikoncentruoti į stresinę situaciją ir nebematyti nieko aplinkui, arba galime atsitraukti ir pasistengti įvertinti “visą paveikslą”. Turime išmokti stresą paversti motyvacija ir ryžtu, o ne naikinančia, paralyžuojančia jėga. Išmokti paprašyti ir priimti pagalbą iš aplinkinių.

Parasimpatinės sistemos aktyvavimui gali būti naudojama daugybė technikų: sportas, joga, meditacija, malda, skaitymas, rašymas, piešimas, tai chi, buvimas gamtoje, pasilepinimas karštoje vonioje su eteriniais aliejais, bendravimas, žaidimai, maisto gaminimas ir valgymas malonioje kompanijoje jaukioje aplinkoje... Kiekvienas/kiekviena gali atrasti tai, kas tinka būtent jam/jai.

Kodėl tai pasakoju ir kuo tai susiję su granola? Todėl, kad šeštadienį pažadėjau receptą, kurio iki šiol neparašiau :) Nes po dviejų savaičių įtemptų nervų ėmiau ir susirgau. Kaip aš juokauju, tiesiog reikėjo svarios priežasties leisti sau atsipalaiduoti ir pabaigti pradėtą knygą :) Nes viena yra pasakoti apie balansą, o visai kita yra praktiškai tai įgyvendinti - kartais nepavyksta.

Po ilgos įžangos keliauju prie recepto. Kaip ir dauguma mano receptų, jis atsirado iš to, ką turėjau namie: žali/balti (termiškai neapdoroti grikiai), kokoso drožlės, įvairios sėklos (saulėgrąžų, moliūgų, sezamo), riešutai (lazdynų, migdolų). Granolos principas yra toks, kad keičiant ingredientus ir proporcijas turėsite skirtingą galutinį variantą ir ji niekada neatsibos.

Ingredientai (apytiksliai):

2 stiklinės žalių/baltų grikių

1-2 stiklinės kokoso drožlių

2 stiklinės riešutų ir sėklų mišinio

1 a.š cinamono

Po žiupsnelį kardamono, gvazdikėlių, muskato.

Pusė stiklinės (apie 100ml) kokosų aliejaus

2-3 v.š kevų sirupo arba medaus

Gaminant grikių granolą, svarbus yra vienas žingsnis - grikius reikia išmirkyti per naktį, nuskalauti po švariu vandeniu susidariusias natūralias “gleives” ir išdžiovinti specialioje džiovyklėje arba orkaitėje, ne aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje ( nedarykite mano klaidos ir “neskubinkite” proceso didindami temperatūrą - nes grikiai bus kieti).

Grikiams baigiant džiūti, išsivirkite sirupą: kokoso aliejų, prieskonius ir klevų sirupą pašildome ant silpnos ugnies kol kokoso aliejus ištirps. “Sirupą” sumaišome su sausais ingredientais, paskleidžiame ant kokoso aliejumi pateptos skardos ir kepame iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių, vis pamaišant, kad neprisviltų. Paliekame visiškai atvėsti ir supilame į sandarų indą. Tokią granolą galite laikyti šaldytuve iki poros savaičių, bet dažniausiai granola baigiasi greičiau, nei jos galiojimo laikas.

P.S. Tokia granola yra puikus atradimas žmonėms, kurie nemėgsta grikių - nes grikių skonio joje visiškai nesijaučia.