Vengti. (Ne)skaityti. Pavalgyti.

Sakoma, visi sprendimai atsiranda iš reikalo arba tingėjimo. Viena iš tokių veiklų, kuria reikia, bet nemėgstu užsiimti yra maisto pirkimas. Nemėgstu jo ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais vengiu. Jau geriau virsiu sriubą iš kirvio koto, nei eisiu į parduotuvę. Bet, kai nebegaliu išsisukti, tada stengiuosi apsipirkti kuo greičiau, sueikvodama kuo mažiau energijos ir laiko. Ir tam naudoju “trijų veiksmų sistemą”: vengti, (ne)skaityti, pavalgyti.

1.Vengti.

Daugelis iš mūsų, nors kiek besidomintys sveikata ir mityba einame į parduotuvę vedini geriausių ketinimų pirkti tik naudingus, neapdorotus, sveikus maisto produktus. Tačiau namuose suprantame, kad parduotuvėje buvo ištikęs smegenų užtemimas ir parėjome prisikrovę traškučių, sausainių, varškės sūrelių ir kitokių “nesąmonių”. Ir valios neturėjimas čia niekuo dėtas. Tiesiog viskas, pradedant pakuočių dizainu, užrašais ant pakuočių (kurie dažnai yra klaidinantys arba atskleidžiantys ne visą tiesą, kaip pvz. sausi pusryčiai, ant kurių didelėmis ryškiomis raidėmis rašoma, kad juose gausu ląstelienos, bet nutylimas cukraus kiekis), baigiant parduotuvės išplanavimu ir lentynų išdėstymu - viskas yra kuriama atsižvelgiant į mūsų psichologiją, įpročius ir silpnybes.

Tampyti savo valios už ūsų aš nemėgstu, todėl tuos skyrius, kuriuose, žinau, yra produktai kurių aš nenoriu ir neketinu pirkti, tiesiog apeinu, t.y. VENGIU. Jei atidžiau panagrinėsite savo parduotuvės išdėstymą, pastebėsite, kad visi švieži ir naudingi produktai yra išdėstyti ratu palei parduotuvės sienas (su kai kuriais nedideliais “nukrypimais”), o visa tai, ko reikėtų vengti - parduotuvės centre.

Suvokus tai, viskas vyksta gana greitai ir neskausmingai: daržovės —>vaisiai —> mėsa —> žuvis —>kiaušiniai. Kai reikia papildyti atsargas - pupelių, lęšių, grikių ir kitų kruopų, sėklų ir riešutų lentynos. Viskas. Namo.

2.(Ne)skaityti.

Dažnai girdime: skaitykite etiketes, ieškokite E ir kitų nesuprantamų ir sunkiai ištariamų žodžių.

Man priimtinesnis kitoks sprendimas - stengiuosi pirkti tai, ant ko paprasčiausiai nėra etikečių. Obuolys yra obuolys; mėsa yra mėsa; kopūstas yra kopūstas - nieko nereikia skaityti, nieko analizuoti.*

*Žinoma, jei kalbėsime apie kokybę, tai obuolys nelygus obuoliui, višta iš paukštyno nelygi vištai augusiai pas močiutę kieme, bet tai jau kita tema.

3.Pavalgyti.

Sena kaip pasaulis tiesa - niekada neik į parduotuvę išalkus - tai kenkia ir sveikatai, ir piniginei. Taip pat, pasirodo, yra svarbu net ir tai, ką valgome prieš eidami į parduotuvę - didelė tikimybė, kad pavalgę sveiko maisto (arba to, kurį laikome sveiku, arba mums pasakė, kad yra sveikas), ir parduotuvėje rinksimės sveikesnius produktus.

2015 metais žurnale Psychology and Marketing, buvo publikuotas tyrimas, kurio išvadose teigiama, kad maisto produktai, kuriuos siūloma paragauti užėjus į parduotuvę, gali paskatinti ne tik pirkti tuos pačius produktus, kurių jie ragavo, bet ir apskritai, tai pačiai kategorijai priklausančius produktus (pvz. vaisius ir daržoves arba priešingai, saldumynus ir saldžius gazuotus gėrimus).

Žmonės buvo suskirstyti į tris kontrolines grupes, iš kurių pirma grupė gavo paragauti obuolių, antra grupė - sausainių, o trečia grupė - nieko (nepasisekė :).

Peržiūrėję apsipirkimo krepšelius, tyrėjai nustatė, kad “obuolių” grupė vaisių ir daržovių nupirko 28% daugiau nei “sausainių" grupė ir 25% daugiau, nei nieko negavusi grupė.

Žinoma, tikėtis, kad atėjus į parduotuvę mus kaskart pasitiks obuolių skiltelėmis nukrauti padėklai būtų naivu, bet, galbūt, verta prisiminti šį eksperimentą planuojant apsipirkimą - nepasiduoti rinkodaros pinklėms, o psichologiją pakreipti sau naudinga linkme.

Tai tiek. Einu virti sriubos iš kirvio koto...