Pakalbėkim apie randus.

Vakar atsitiko „nelaimė“ - dužo mano mylimiausias kepimo indas.

Nieko tokio. Nusprendžiau, kad suklijuosiu jį Kintsugi technika. Daugelis turbūt žinote tą japonų keramikos klijavimo meną, kai tam tikro medžio sakai sumaišomi su aukso, sidabro ar net platinos milteliais ir naudojami kaip klijai (čia pagooglinau, nežinojau tų detalių 🙂).

Taip suklijuotos vietos ne tik kad neslepiamos - jos yra specialiai išryškinamos, kad skleistų žinutę - žiūrėk, aš unikalus, toks vienintelis ir nepakartojamas, tokių randų daugiau neturi niekas.

Taigi, apie randus.

Mes turime posakį - randai vyrą puošia. O moteris?

Štai aš mėgstu kolekcionuoti savo randų istorijas.

Pavyzdžiui, vieną turiu ant pakaušio. Jį įsitaisiau Londone, kai naktį eidama atsigerti vandens, nualpau virtuvėje (galbūt dėl kokteilio vyro išleistuviu proga, galbūt ir ne). 6 ryto į Lietuvą turėjęs skristi vyras ir supanikavęs brolis atsidūrė su manimi ligoninėje. Susiuvo. Pasijuokėm, kad radau nerealų būdą kaip sulaikyti vyrą. O paskui, „dėl viso pikto“pasiėmusi porą laisvadienių, internete aptikau naudotas bauhaus stiliaus kėdes, kurių „norėjau visą gyvenimą“. Dabar pietaudama ant tų kėdžių visada prisimenu jų atsiradimo namie istoriją ir, kad jei jau geri alkoholį, visada kartu gerk ir vandens (gurkšnis vyno, gurkšnis vandens) 🙂

Turiu randą ant krūties. Aptikau guzelį ir keletą metų jį stebėjom. Kai jis pradėjo didėti, rekomendavo operaciją. Prieš operaciją ėjau pirkti pižamos, nes jokios neturėjau. Tačiau, mane išoperavo ir iškart paleido namo. Pižamos neprireikė. Dabar vilkėdama ja, kaskart prisimenu pižamos ir rando istoriją ir esu dėkinga, kad tai buvo tik fibroadenoma.

Beje, kažkur skaičiau, kad gražiausias pižamas moterys taupo ligoninei. Kas čia per nesąmonė?..

Turiu randą ant nykščio galo. Pirmoje klasėje nusikirpau jo galiuką. Parėjusi namo, ranką laikiau už nugaros ir pasakiau: „mamyte, Tu tik nepyk…“. Lyg už tai galima pykti 🙂

Turiu ir daugiau jų. Fizinių ir ne tik. Vieni su linksmesnėm istorijom, kiti su nelabai. Bet visi jie mano. Kaip ir visos raukšlės, strazdanos, strijos ir celiulitas. Mano. Ir tai, kas esu aš. Nes kiekvienas randas ir jo atsiradimo istorija reiškia atsparumą, sugebėjimą atšokti nuo žemės kaip kamuoliukui, kažko išmokti (kažką ir vėl kartoti).

Taigi. Susiklijuosiu aš tą savo dubenį ir nors kepimui jis jau nebetiks, kaskart žiūrėdama į jį stengsiuos prisiminti, kad randai ir moterį puošia. Na gal ne tas kur ant pakaušio. Tas tai kvailas 🙃

O Tu, kolekcionuoji randus ir jų istorijas?